Rumpiškės dvaras

(Rumpischken)

    Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos dalis - Rumpiškės dvaro namas, esantis Paryžiaus Komunos g. 12, 2006 metais įraštas į Kultūros vertybių registrą (AtV885).

    Rumpiškės dvaras buvo pietinėje miesto dalyje, beveik viduryje tarp Kuršių marių ir Sendvario. Dvaras kūrėsi pelkėtoje vietoje, kurią reikėjo nusausinti. Čia 1646 m. sausio 4 d. (patvirtinta sausio 22 d.) Nicolausui Olderoggei Kulmo teise buvo užrašyta 12 margų. Jis buvo kilęs iš Biucovo Meklenburge, pradžioje ėjo pakrantės tarnautojo (Strandknecht) pareigas, 1624 m. vedė pakrantės tarnautojo Michelio Hoppo iš Karklės dukterį. Jo sūnus Michaelis Olderogge studijavo Karaliaučiuje, baigęs mokslus buvo paskirtas į Karklę kunigu (1665-1671), vėliau-Verdainės kunigu. 1646 m. N.Oldrogge buvo miesto šefenas (Scabinus) Klaipėdoje. Lietuvių bažnyčiai jis padovanojo taurę. Dvarelis pamažu plėtėsi, superkant Klaipėdos miestiečių ir kt. žemes. Jo pavadinimas, kaip teigia J. Zembrickis, galbūt kilo iš pirklio Michaelio Rumpo pavardės. M. Rumpas buvo kilęs iš Rucavos Kurše. 1694 m. tapo Klaipėdos miestiečiu ir nuo 1715 m. valdė dvarą. Vėliau dvaro savininku buvo valsčiaus raštininkas Sczepanskis ir jo žmona Juliana, gimusi Muehlpfort. 1717 m. liepos 30 d. jie savo kulmiškąjį Rumpiškės dvarą - 4 ūbus 21 margą 89 rykštes su gyvenamu namu ir dviem valstiečiais Smeltėje - už 2500 talerių pardavė pulkininkui Jacobui de Brionui, baronui de Luxui. Jacob de Brion buvo kilęs iš Prancūzijos, tarnavo markizo de Varenne pulke, o 1691 m. buvo perkeltas štabo kapitonu į Doenhoffo pulką. Mat nuo 1705 m. Klaipėdos pilies komendantas buvo Chaftes de Brionas, pulkininkas, vėliau generolas majoras, Jakobo brolis, miręs 1728 m. balandžio 24 d. Abu broliai vedė, matyt, seseris Dobrzikowskas, dalyvavo krikštijant vienas kito vaikus. Dar vieną seserį Dobrzykowską buvo vedęs valsčiaus valdytojas, vėliau laikinasis Klaipėdos komendantas Hermanas Christopas von Rummelis.  

   Jakobas de Brionas, baronas de Luxas, karalius pulkininkas, 1713 m. spalio 10 d. vedė Reginą Beginą Dobrzikovvską, po metų - rugpjūčio 12 d. - jie pakrikštijo dukrą Louisę. Rumpiškės dvarą Jakobas de Brionas valdė vos keletą mėnesių. Pranešama, kad 1717 m. lakričio 13 d. jis netikėtai mirė. Po Jakobo de Briono mirties Rumpiškė atiteko baronui Heinrichui von Loewenui, kuris vedė Jakobo de Briono našlę.

   Koks turtingas buvo dvaro interjeras, galima suprasti iš J. Zembrickio pateikto 1717 m. Rumpiškės dvaro inventoriaus sąrašo: 165 visiškai nauji kambarių apmušalai, pusketvirtos uolekties pločio, išausti spalvotomis juostomis iš vilnos ir lininių verpalų (austi tapetai), 8 paauksuoti gražūs veidrodiniai šviestuvai, puikus 6 aukštų olandiškas riešutmedžio servantas (etažerė); joje: arbatos servizas 24 asmenims, iš porceliano, baltas ir mėlynas su rudais krašteliais; toks pat servizas 12 asmenų, iš porceliano, rudas ir viduje spalvotas; 6 puodeliai kavai iš porceliano; gražus indiškas šokolado servizas iš porceliano; 32 lėkštės keraminės, gamintos Delfte (olandiškos); 13 keramikinių puodelių, gamintų Delfte; 23 įvairūs indai, gaminti Delfte. Puiki riešutmedžiu dengta komoda su 9 skulptūrėlėmis iš olandiško molio. Gražus lakuotas olandiškas stalas. 32 dekoratyviniai puodeliai ant židinio, iš porceliano, mėlyni ir balti, taip pat rudi. Darže auga žiediniai kopūstai, Savojos kopūstai, brokoliai, baltieji kopūstai, salierai ir visokiausios kitokios daržovės; šalia daržo didelis plotas apsodintas griežčiais. Šiame sąraše minimas servisas ant židinio sako, kad ištaigingas židinys galėj o būti pastatytas XVIII amžiaus pradžioje.
   1746 m. sąrašuose suregistruota daug alavinių (dubenys ir lėkštės) bei varinių (arbatinukai, kavinukai, indai pienui, puodai, lempos) indų. Moterys nenešiojo skrybėlių; madingos buvo įvairių spalvų atlaso ir damasto kepurėlės su sidabriniais ar auksiniais nėriniais, taip pat iš juodo aksomo su auksiniais nėriniais; apsiaustus siuvo iš damasto, taftos ir kanvos ir papuošdavo dažniausiai voverių kailiukais. Vyrai mėgo raudonas kelnes, raudonas liemenes ir mėlynus arba rudus surdutus.
    1722 m. dar prieš birželio 23 d. Rumpiškės dvaro savininkas pulkininkas baronas von Loewenas nupirko iš Klaipėdos pilies komendanto Charleso de Briono Gedminų dvarą, kurį pastarasis buvo pirkęs iš generolo von Doenhoffo: "generolas majoras imperijos grafas Boguslawas Friedrchas von Doenhoffas per varžytines įsigytus Gedminus su gyvenamuoju namu, alaus bravoru, 15 valstiečių ir kumečių, Smeltės karčema ir tuščiu jos sklypu, dviem pievomis prie marių ir Rusnės karčema su jos žeme už 12 000 lenkiškų guldenų 1721 m. rugpjūčio 1 d. pardavė Klaipėdos komendantui generolui majorui Luxo baronui Carlui de Brionui". Sandėris patvirtintas valsčiuje 1722 m. vasario 14 d. Nupirkus Gedminų dvarą su 16 ūbų Rumpiškės savininkui dar  priklausė 5 ūbai Kalotėje ir 5 Tauralaukyje. Tačiau von Loewneui nesisekė ūkininkauti. Jis mirė skurde 1931 m. lapkričio 14 d. Palaidotas Lietuvių bažnyčioje. Jį bandęs išgelbėti keliaujantis chirurgas Kasemannas pats mirė lapkričio 4 d.  Gedminus teko išpirkti aprūpinant nuosavybe nepilnamečius Jakobo de Briono vaikus Louisę Charlotę ir Friedrichą Wilhelmą. 1738 m. liepos 1d. sūnus F.W. de Brionas nupirko iš sesers jos dalį, kuri tuomet sudarė 41 ūbą 23 margus 38 rykštes. 1743 m. lapkričio 27 d. jis vedė Johanno Gebhardo von Grotthuso dukterį Marią Amalie (gimusią 1722 m. vasario 27 d.). 1755 m. jis pardavė savo karčemą Rusnėje su pievomis, nuo jo pavardės pavadintomis Bajoriškosiomis Brioniškėmis, amtmonui Kuwertui. Friedrichas Wilhelmas de Brionas mirė 1756 m. liepos 24 d., sulaukęs 39 m. Jo našlė mirė gimdydama tais pačiais metais gruodžio mėn.
   Klaipėdos krikštų knygoje 1733 m. gegužės 19 d. įrašyta, kad "panelė Louisė de Brion "iš Rumpiškės" buvo krikšto liudytoja",- matyt, tuo metu valdė tėvo dvaro dalį.
   Pirmąjį aiškų dvaro planą matome nežinomo autoriaus, matyt, XVII amžiaus pabaigoje ar XVIII amžiaus pradžioje Klaipėdos įtvirtinimo projekte. Šiame plane kaip niekur kitur aiškiai vaizduojama hidrografinė Klaipėdos miesto apylinkių padėtis: šalia daugybės pelkių su įrengtais nusausinimo kanalais, tarp dviejų vandens telkinių, stačiakampio formos sklype, kurio šiaurės rytų dalis buvo atkovota iš pelkės, įsikūręs dvaras. Per vidurį dvaro sodybos ėjo kelias į miestą per Kūlių Vartus.
   Viename XVIII amžiaus pradžios plane Rumpiškės dvare pavaizduotas gražiai sutvarkytas sodas. Detaliau šį sodą galima įžvelgti 1757 m. rusų plane. Rusų antpuolio metu jų inžinieriai kartografai nubraižė labai tikslų Klaipėdos žemėlapį. Rumpiškės dvaro sodyba iš keturių pastatų: gyvenamasis namas tokio pat stiliaus kaip Špichuto ir Fridrichsredės prieglaudos.
   Matyt, tokio tipo pastatai buvo madingi XVIII amžiaus pradžioje - su dviem verandom šoniniuose fasaduose. Gyvenamasis namas stovėjo sode, kurio gale buvo stačiakampio formos tvenkinys. Ūkiniai pastatai gražiai apjuosia stačiakampio formos kiemą.
   
   1736 m. sausio 19 d. dvarą su 4 ūbais 21 margu žemės perėmė pirklys Peteris Meyeris, kuris 1737 m. rugsėjo 10 d. pardavė Johannui Gabrieliui Kolbei, rektoriaus Danieliaus Kolbės iš Dancingo sūnėnui. Mirus Mažojo Tauralaukio savininkui Christophui Franckui 1741 m. lapkričio 11 d., jo našlę 1742 m. vedė Rumpiškės dvarininkas Johannas Gabrielis Kolbe. Taip vienose rankose buvo du dvarai. Jo sūnus Johannas Gabrielis  1769 m. birželio 16 d. iš tėvo už 7000 talerių perėmė Mažąjį Tauralaukį su Pakamoriais, taip pat kulmiškuosius Rumpiškės, Dauparų ir Šlapšilės dvarus. Tačiau Lietuvių bažnyčios knygose įrašas byloja, kad 1736 m. gruodžio 13 d. mirė Rumpiškės ponas Gabrielis Kolbe, palaidotas Lietuvių bažnyčioje. Jam buvo 73 metai. Matyt, senasis Kolbė dvarą valdė jau 1736 m.
    Dvaras nukentėjo per Septynerių metų karą, nes buvo prie pat rusų pozicijų: "Rumpiškė visai sugriauta".Po Septynerių metų karo dvarą Kolbės atstatė. Gyvenamasis namas neteko priestatų, iš kieme buvusių ūkinių pastatų neliko nė vieno, vietoj jų pastatyti keturi nauji ūkiniai pastatai. 
    Mažojo Tauralaukio savininkas Johannas Gabrielis Kolbe 1778 m. rugsėjo 15 d. pardavė Rumpiškę, Dauparus ir Šlapšilę, išskyrus pievas anapus marių, mėsininkui ir laivų savininkui Eliasui Ruppeliui už 29 100 florinų. Rašoma, kad jis buvo kaminkrėčio iš Dancigo Eliaso Ruppelio sūnus. Šis kaminkrėtys 1733 m. tapo Klaipėdos miestiečiu ir labai praturtėjo. Jis mirė 1815 m. spalio 16 d., sulaukęs 73 metų. Rumpiškė perėjo jo sūnui, Sendvario dvarininkui Johannui Friedrichui Ruppeliui. J.F. Ruppelis pasižymėjo tvarkingumu ir švara. 1802 m. prieš valdovui atvykstan į Klaipėdą miestas gražinosi ir tvarkėsi, tačiau prie Kūlių vartų susikaupusio mėšlo krūvų nebuvo kam išvežti. Tai gadino miesto įvaizdį. J.F. Ruppelis ryžosi pats savo jėgomis sutvarkyti miesto gėdą - dvi dienas jo žmonės vežė mėšlą į Rumpiškės žemę. 
 
   Johannas Fridrichas Ruppelis buvo pirklys, rėderis sandėlių Klaipėdos uoste savininkas. Karališkosios šeimos gyvenimo Klaipėdos mieste metu karalienė ir vaikai pramogai lankydavo apylinkes. Ypač buvo pamėgę Tauralaukį. J. Ruppelis Sendvaryje princams buvo įrengęs jodinėjimo maniežą. O jo sodas, kuriame liepos 21 d. rusai karininkai surengė puotą, pasak grafienės Woss, buvo nuostabiai gražus. 
   J.F. Ruppelio ir dar kelių pirklių pastangomis 1819 m. buvo atstatytas Klaipėdos teatras. J.F. Ruppelis mirė 1933 m. balandžio 26 d., būdamas 67 m. Rumpiškė perėjo jo vienturtei dukrai Charlotei Hendrietei, ištekėjusiai už majoro von Goeckingko. Ruppelių šeima per tris kartas Rumpiškės dvarą valdė 64 metus. 1842 m. dvaras buvo parduotas vyr. amtmonui Ulrichui Ludwigui Albertui Kosmackui. 
   Tarp Sendvario ir Rumpiškės dvarų buvo aukšta kalva, ant kurios stovėjo du vėjo malūnai, pažymėti jau 1757 m. žemėlapyje. Nėra aišku, ar jie abu priklausė Rumpiškės dvarui.1858 m. Rumpiškės malūnas prijungtas prie Smeltės. 1868 m. žemėlapyje pažymėtas tik vienas malūnas, į kurį vedė tiesus kelias iš Rumpiškės.
   Po Kosmacko dvarą valdė: Rohde, Kolscher, Frentzel. Rumpiškės dvaro savininkas Maximilianas Eduardas Kolschleris buvo vedęs Anną Emiliją Frentzel-Beyme. 1874 m. kovo 12 d. jie susilaukė Rumpiškėje gimusios dukters Paulinos. Po M.E. Kolscherio mirties 1886 m. vasario 18 d. Rumpiškėje dvaro valdymas atiteko žmonai. Ši neilgai trukus ištekėjo už Fridricho Emilio Johano Frentzelio iš Baugštkaralių. Jis buvo vedęs netikrą (iš kitos santuokos) Annos seserį Marie Pauliną Frentzel-Beyme. Matyt,  Marie tuo metu jau buvo mirusi, o kad dvarai nepatenktų į svetimas rankas, buvo populiaros tokios vedybos.
   1871 m. surašymo duomenimis, Rumpiškės dvaro sodyboje buvo keturi gyvenamieji pastatai, kuriuose gyveno 8 šeimos. 1907 m. surašymo duomenimis, Rumpiškės dvaras turėjo 142 ha ariamosios žemės, neturėjo savo pievų ir miško. Dvaro valdytoja - Anna Frentzel.
   M. E. Kolscherio ir Annos duktė Paulina ištekėjo už Frentzelių giminės atstovo Edvino Leopoldo Frentzel - Beymes (Muttrey šaka). Jis Rumpiškės dvarą  valdė labai sąžiningai ir uoliai, todėl kaip tapusį savo pareigingumo auka per Pirmąjį pasaulinį karą jį aprašo J. Zembrickis: "Sekmadienį paleistas iš kareivinių, jis nepaisė perspėjimų ir nuskubėjo į dvarą šerti gyvulių, tačiau buvo vėl sulaikytas ir išvežtas į Sibirą".
   Masinės žudynės Rumpiškėje. Kovo 19 d. dvidešimt tvirtų vyrų buvo suvaryti prie Kūlių Vartų, kur karininkas pranešė, kad jie būsią sušaudyti už tai, kad ir vokiečių kareiviai šaudo civilius bei žaloja vaikus (rusai patys gatvėse nelauktai iššsaudavo į orą, o po to tvirtindavo, kad pro langus šaudo moterys). Juos išrikiavo dviem eilėmis dauboje šalia plento į Sendvarį ir sušaudė iš užpakalio, pribaigdami durtuvais ir buožėmis. 
   Rumpiškė buvo nuošalyje nuo pagrindinių kelių, todėl tik 1905 m. buvo nutiestas kelias iš miesto į Rumpiškę (dabartinė Rumpiškės gatvė). Žinoma Rumpiškės drenavimo draugija, kuriai priklausė Rumpiškė, Smeltė ir Naujadvaris. Nuo 1917 m. dvarą valdė Liudwigas Loerzeris. 
   1936 m. Rumpiškės dvare gyveno malūno savininkas Arno Jahn. Jis buvo vedęs netikrą Paulinos seserį Margaretę Anną Frentzel, gimusią Baugštkaraliuose 1887 m. sausio 7 d. A. Jahnas gimė Klaipėdoje 1882 m. gruodžio 12 d. Matyt, jis po vedybų su Margarete Frentzel perėmė (atpirko iš L. Loerzelio?) Rumpiškės dvaro valdymą, nes Edvinas buvo ištremtas į Sibirą. 
   Po 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dvaro centrą nupirko miestas ir pritaikė jį aerodromui. Istorikas J. Tatoris mini prie Rumpiškės dvaro XX amžiaus pradžioje veikusį mašinų fabriką. Čia buvo ir Jakobo Mitzkaus vežimų nuomos kiemas. 1936 m. Telefonų knygoje Rumpiškėje nurodyta Sporto aikštė (Orlaivių aikštė). Aerodromą dar Pirmojo pasaulinio karo metais čia įrengė vokiečių kariuomenė. Patogi lyguma už Rumpiškės dvaro tiko nusileisti orlaiviams. Čia buvo atvesta geležinkelio atšaka, kurios dalis išlikusi iki šiol. Aerodrome pastatyti angarai lėktuvams ir dviejų aukštų gyvenamasis namas lakūnams. Čia jau 1922 m. spalio mėnesį pradėjo leistis oro pašto lėktuvai, gabenę paštą maršrutu Ryga-Dancigas. Lėktuvus nuomojo viena privati vokiečių firma. 1925 m. Karaliaučiaus kryptimi vyko 287 oro pašto lėktuvų skrydžiai, Rygos - 270. 1928 m. oro pašto Klaipėdoje nebeliko. Vėlesnėse nuotraukose matome vokiškus "Junkers" tipo lėktuvus, atskridusius tik privačiais skrydžiais. Yra žinių, kad tarpukariu čia veikė Klaipėdos oro klubas, kuriame buvo rengiami sklandytojai, vykdavo sklandytuvų krikštynos.
 
 
 
Demereckas Kęstutis. Rumpiškė.//Klaipėdos dvarai.- Klaipėda, 2005.

Nuotraukos: Arūno Mėčiaus ir iš Johannes Frenzel-Beyme archyvo.