Adomas Brakas

Kur Mažojoje Lietuvoje paskutiniomis 20 mt. buvo Lietuvių daroma, kas galėjo būti menama su  pasigėrėjimu, čia buvo ir Adamas Braks. (...) Įgijęs teisėtai visų pasitikėjimą, buvo reikalaujamas visokiems žygiams ir darbams.
Adomas Brakas
Vydūnas. Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis,
kalbomis ir dainomis. Klaipėda, 1927, p. 34

    Šie Vydūno žodžiai taikliai nusako Adomo Brako veiklą, kuri buvo labai įvairialypė: dailininkas, pedagogas, publicistas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius ir aktyvus jo dalyvis. A. Brako pavardė visada minima greta Vydūno, Jokūbo Stiklioriaus, Viliaus Gaigalaičio, Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Enzio Jagomasto ir kitų krašto šviesuolių pavardžių.

    Adomas Brakas gimė 1886 m. balandžio 5 d. Jankaičių kaime (tarp Kalotės ir Kretingalės, Klaipėdos apskritis), smulkių ūkininkų šeimoje. 1900 m., sėkmingai išlaikęs egzaminus, A. Brakas pradėjo mokslus Tilžės gimnazijoje. Tilžėje A. Brakas pirmą kartą susitiko Vydūną, kurio asmuo ir idėjos pakreipė jo visą gyvenimą, įsitraukė į Tilžės lietuvių tautinę veiklą. 1908-1910 m. mokėsi Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje Paryžiuje.

    Pirmieji kūrybiniai darbai buvo dar studijų metais sukurti viršeliai Vydūno veikalams, iliustracijos  Vinco Kudirkos raštų šešiatomiui (1909), Juozo Gabrio "Geografijos vadovėliui" (1910). Viršeliai ir ypač V. Kudirkos raštų bei Vydūno "Vadovo lietuvių kalbai pramokti" (1912) iliustracijos išgarsino jauną dailininką, atkreipė dėmesį į jo kūrybą.

    1914 m. A. Brakas apsigyveno Klaipėdoje. 1922-1939 m. A. Brakas mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo Klaipėdos krašto mokytojų draugijos narys. Gimnazijoje dėstė piešimą, buvo jautrus ir subtilus pedagogas, rūpinosi mokinių estetiniu auklėjimu, organizavo dailės būrelį, rengė mokinių kūrybos parodėles.

    Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą A. Brakas įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. Klaipėdos kraštą valdant prancūzams, 1920-1923 m. jis buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininku. 1922 m. dalyvavo Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, kurioje buvo svarstomas Klaipėdos krašto klausimas. A. Brakas žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė ju o ir kartu dirbo "Santaroje", krašto lietuvių jaunimo organizacijų draugijoje (įk. 1912), kurios tikslas buvo kovoti su svetimos kultūros įtkomis lietuvių jaunimui. Pats A. Brakas savo veiklos uždavinį nusakė taip: "Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis".

   Kartu su bendraminčiais jis buvo Klaipėdos krašto giedotojų draugijos "Aida", švietimo ir kultūros draugijos "Aukuras" (1922) steigėjas, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus, Muzikos mokyklos iniciatorių, Valstybės teatro Klaipėdoje repertuaro komisijos narys. 1919 m. įsteigtai draugijai "Aida" A. Brakas vadovavo iki 1939 m. Draugija Klaipėdos krašte rengė koncertus, vaidinimus. Pats A. Brakas režisavo daugelį pastatymų, per šimtą spektaklių, iš jų keturiolika Vydūno dramų, kūrė jiems dekoracijas. "Aukuro" draugijos įsteigtoje "Vaidyklos mokykloje" A. Brakas dėstė meno istoriją.

   Skleisdamas lietuvybę, A. Brakas važinėjo po kraštą, rengė tradicines šventes Rambyne, Juodkrantėje, sakė kalbas, pasižymėjo kaip puikus oratorius. Nuoširdus, tolerantiškas, atviraširdis žmogus, svajotojas ir idealistas, buvo visų mėgstamas, mylimas ir laukiamas. A. Brako vieklą rėmė ir visaip jam talkino žmona Marija Brakienė, jų svetingi namai Klaipėdoje buvo svarbi lietuvininkų susibūrimo vieta. 1931 m. A. Brakas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu ir III laipsnio medaliu.

   Svarbiausia A. Brako kūrybos sritis buvo knygų grafika. Daugiausia dailininkas apipavidalino Vydūno leidini ų, pjesių, knygų, kūrė viršelius, atsklandas, užsklandas, vinjetes, iliustracijas. A. Brakas piešė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų. Kartu su mokytoju Martynu Kairiu parašė ir apipavidalino pirmąjį Klaipėdos krašto elementorių "Skaitymo-rašymo knygelė" (1921). Redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą "Aukuras" (1937). Paskutinis didelis darbas knygų grafikos srityje buvo viršeliai ir iliustracijos dr. Jono Remeikos trilogijai, skirtai Lietuvos praeičiai: "Ką kalneliai pasakoja. Padavimai iš Klaipėdos krašto piliakalnių praeities."(1938), "Lietuvos praeities vaizdai" (1939) ir "Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai" (1940). Bendroje XX a. pradžios lietuvių dailės panoramoje A. Brakas iškyla kai aktualių Klaipėdos kraštui leidinių iliustratorius. Jo kūriniai, turintys simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžia rašto savitumą ir dvasią.

   Pagal dailininko projektą buvo pastatytas paminklas 1923 m. sukilėliams miesto kapinėse (1925 m.). A. Brakas vertino lietuvių liaudies architektūrą, tyrinėjo ir piešė lietuviškų medinių namo dekoro elementus, ornamentiką, laikė juos svarbiu tautinio savitumo požymiu. Pagal jo projektus Pagėgiuose pastatytuose Tautinio lietuvių banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos (1930-32 m., kartu su architektu K. Maskvitaičiu) pastatuose tautinės architektūros idėjos išreikštos iškalbingomis detalėmis. Straipsniuose ir paskaitose pats populiarino lietuvių liaudies ir profesionalijąją dailę, skaityti paskaitas kvietė žymius kultūrininkus, menininkus, mokslininkus. 

   Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už veiklą prieš germanizavimo politiką A. Brakas buvo suimtas. Priverstas palikti Klaipėdą, 1939 m. dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo "Saulės" gimnazijoje piešimo mokytoju. Prasidėjus sovietų okupacijai, ankstyvą 1941 m. birželio 14-osios rytą jis buvo suimtas ir kartu su sūnumi Tautvydu ištremtas į Altajaus kraštą, Kamenio miestą. Dirbo teatro dekoratoriumi Kamene, vėliau Bijsko valstybiniame teatre. 1947 m. A. Brakas už "antitarybinę agitaciją" buvo nuteistas 10 metų kalėti. Nusilpęs ir apakęs, A. Brakas 1952 m. kovo 3 d. mirė Barnaulo kalėjime. Kapo vieta nežinoma.

   Tremtyje A. Brakas piešė, tapė ir kūryba kiek praskaidrino paskutinius metus. Iš tremties A. Brakas rašė žmonai laiškus, kuriuose atsispindi jo gyvenimo siekiai, svajonės, pasaulėjauta, atsiskleidžia tragiškas likimas žmogaus ir menininko, nepraradusio šviesaus tikėjimo gėriu ir ateitimi.

 

Kristina Jokubavičienė